Gyveno kartą tolimame tolimame iškyšulyje žmogelis. Švyturio prižiūrėtojas, švyturyje ir gyveno, vakarais uždegdavo šviesa bokšto viršuje, rytais užgesindavo. Ir štai vieną naktį siaučia baisi audra:
žaibuoja, bangos milžiniÅ¡kos…. O tarp tų bangų – mažytis laivelis, o laivelyje – paÅ¡tininkas. O keikiasi nerealiai, o burnoja, tarpais vis persižegnodamas, kad nenuskÄ™stų. Priplaukia vargais negalais iki to Å¡vyturio, iÅ¡lipa visas permirkÄ™s, suÅ¡alÄ™s, leisgyvis. Rankose – laiÅ¡kas žmogeliui iÅ¡ Å¡vyturio. Po ilgo beldimosi tas nusileidžia, atidaro duris.
Paštininkas jau nebegali:
– Ožy tu nelaimingas, gyvena čia visokie durniai pasaulio kraÅ¡te, vos galo negavau tÄ… laiÅ¡kÄ… neÅ¡damas (na ir taip kokias 5 minutes).
– ViskÄ… pasakei?
Paštininkas:- Viska, b***t.
– Tai va, jei dar čia aiÅ¡kinsi, tai laikraÅ¡tį užsiprenumeruosiu…

IÅ¡ interneto :)