“Penktadienis. Į namų duris jaukiai pasibels savaitgalis, išskvėpinęs poilsio kvapu. Būtina įkvėpti to kvapo, kad kasdienybės rutina virstų nuostaba, kad pailsėtum ne tik nuo darbų, bet ir nuo žmonių. Kartais pasitaiko, jog koks žmogus Tave ypač slegia — vadinasi, jog reikia kai ką keisti: nebeužsikelti to žmogaus ant pečių, bet nešiotis jį širdyje… to reikia sunkiai mokytis. Tu gali. Pasitikiu Tavimi.”

Nežinau kieno čia mintis, bet tikiu, kad nesupyks…

Tiesiog. Vėl lyja, vėl reikia mokytis, vėl visi užsiėmę, tie kas visada užsiėmę, o visi kiti nieko neveikia kaip visada :) Velykos praėjo, ilgas savaitgalis į pabaigą. Šiek tiek depresijos? :)

Man bandant gilintis į praktikos darbą pro 4o kurso studento prizmę,
tendencingai kyla vis daugiau kvesčionuojamų savokų kurios liečia
informacinius srautus mano pasirinktoje organizacijoje. Tai įtakoja
mano supratimą apie informacijos vadybos procesus.

Toks va linksmas mano savaitgalis :)

Šeštadienį septintą valandą ryte aš jau sėdėjau traukinyje iš pajūrio pusės link Vilniaus. Vagonas buvo pustuštis, taigi 8iems žmonėms skirtame “kupė” sedėjau vienas. Aišku, koks asilas kelsis 6 ryto, po linksmo penktadienio vakaro, jog grįžtų atgal į Vilnių? – Aš :) Taigi turėjau kelias valandas, kurios praėjo kaip kelios minutės beskaitant “Ricardo Semler” – “Septynių dienų savaitgalis – kaip pakeisti įprastinį darbo būdą”. Tai dar viena knyga iš mano mėgstamos “serijos mąstyk kitaip”.
Apie netradicinius vadybos būdus – arba jų nebuvimą, apie kitokį požiūrį į verslą ir t..t Tiesa pasakius kiekviena pastraipa pateikia vis kažką naujo ir įdomaus. P.s. ačiū kolegoms kurie man šią knygą paskolino.